Ko taip džiaugies
Ko taip džiaugies, širdie kvailute,
Gal dar žiema tave sukaustys,
Pamiršti teks pavasario žibutę
Ir mėlyno dangaus beribį aukštį,
Gal kitos rankos lies šalpusnio žiedą,
Kai veršis jis iš gniaužtų šalto ledo.
Kiti pasveikins baltą, kvapnią ievą,
Gers saldžią sulą beržo, arba klevo.
Tiktai vilčių vainikas toks gražus,
Kaip žvitri paukštė vakaro žydrynėj.
Girdžiu ir aš, šaukiu visu balsu,
O aidą atkartoja žalios girios.
Gal bus, sulauksime raudono obels žiedo
Ir bitės godžiais siurbs nektarą,
Skraidys drugiai po plačią pienių pievą ,
Pasauly, rodysis, gyventi gera.
Na, pasidžiauk širdie, viltimi ir rytojum,
Jis būtinai išaus, apglėbs abu.
Svajonių ir sapnų eiklus žirgelis joja
Sustot prie mūsų vartų atkeltų.