– Laukiau Pro su Poe, bet jos užtruko ir štai Dievas pasiuntė tave. 
  – Dievas? – šyptelėjo Vidinis, o pamąstęs, kad gal taip nereikėję, tuoj sakė: –  Taip, taip, Pranuci,  Dzievulis mestelėjo mane  pas  tave. Ir prašau, aš čia. Ir karietos nereikia. 
  – Nereikia?  –pasidariau budresnis jo kalbamiems žodžiams. – Karietų daug, Vidini, tačiau ačiū visiems  šventiesiems, kad nė viena jų  negeba prilygti „Dženei“ 
  – Nepakeičiamoji? – vėl šyptelėjo. 
  – Suprantu tave. Atrodo, kaip čia taip? Absurdiška manyti, kad  geriausioji karieta jau  seniai  sumeistrauta, po jos gi – nė vienos tobulesnės. Tačiau  girdi, matai, žinai, kad ji  man  visuomet tokia, kaip pasakyta mano žodyje. Tikiuosi, jog nepašauksi, kad meluoju. 
  – Ne, nepašauksiu, kad meluoji, bet kad taip elgdamasis klysti, kodėl – ne? Savo suklydimuose visuomet sąžiningas, nes buvau įsitikinęs, kad darau tai, kas reikia daryti ir visuomet  atrodė, kad ir pats Dievas budi prie mano darbų. Todėl ir manau, kad  šaukti apie tai  neverta 
  – Tačiau, Vidini, atsiradai labai  laiku. Aš pats net nebūčiau sugodojęs, kaip taip labai man reikalingas.  Kažkas prasideda,  ko ir vėl  nežinau. Sakyk, ką  pasakytum ar bent padūmotum, pamatęs mane su Niekų valdovo karūna ant galvos. 
  Vidinis ir vėl šyptelėjo,  o aš pamąsčiau, kad gal per šį mudviejų nesimatymo laiką tokia jo šypsena prigijusi kaip įprotis. Ir tai pasirodė labai esminga – lyg žiebtuvėliu savo žodžiui, minčiai šviečia kelią pašnekesių kelionėse, kad neklaidinėtų, būtų šviesiau, bet šįsyk toks  pamanymas suvėjavo, dvelktelėjo vėjelio gūsiu, sukrisdamas į mano  ausis:  
  – „Niekų valdove, pasakas gražiai seki“. Tu apie tai? – ne iškart  patikėjau, kad tai Vidinis. 
  Laikrodis pradėjo skaičiuoti tylos sekundes. Man atrodė, kad dar pats neįtikinęs į tokį save, su  karūna, o pasirodo, kad tolesnėse prieigose tokie dalykai netgi geriau žinomi. 
Laikrodis dar vis skaičiuoja tylos sekundes, kol vėl išgirsta Vidinį: 
  – Ar manai, kad  pasakysiu bent žodelį, 
    kuris galėtų sopuliu užkrist tave, 
    Niekų valdovą. 
  
  Tai vos ne lašas į lašą iš to paties šaltinio, kuriuo mane girdė Poe ir Pro. Vidiniui  tariau: 
  – Ką tik kalbėjau, kad seniai nesimatę. Labiau panašu, kad netgi išsiskyrę nebuvome. Kalbi kaip iš Poe poterėlio. O ir  poterėlis turbūt dar neįšventintas, į bažnyčią nenuneštas. Pirmą  sykį jį iš Poe ir Pro  išgirdau.  O dabar girdžiu, kad  ir tu iš jo samstai. 
  Tiek pakalbėjęs vėl laukiau Vidinio šypsenėlės,  bet ar pavėlavau laukti, ar jos ne buvo. Vidinis sukruto, sujudo,  išlaisvino nuo diržo prisegtą dėklę, panašią į kardo makštį. 
  – Gal pravers. Bent noriu, kad taip būtų, – sakė paduodama ją ir  kalbėdamas: – Aš, Pranuci, dar  vis  tikiu, kad tau pasiseks sugrįžti į karietą. Nežinau kodėl, tačiau tikiu. Na, o kol  kas  tavęs netrukdysiu,  nes  mums  reikės rimtai  pasikalbėti. 
  – Vidini, kas trukdo? 
  – Stipinas.  Rato  stipinas. 
  Vidinis išėjo taip, kad ir durys negirgžtelėjo, o aš laikiau rankose išdrožtą karietos rato stipiną ir skaičiau ant  jo lyg marių  bangomis suputotą užrašą. 

Pasaulis kurti nebaigtas 
Ir Dievas irgi – ne, 
Kaip ir, žmogus, beje. 

  Dabar jau ir tyla buvo kitokia. Joje ošė marios. Ir  kiekvienoje  jų ošimo natoje galėjau girdėti tai, ką girdėjau. Klausinėti ir  galvoti, kodėl čia taip, laiko nebuvo. O įsiminti? 

   Betgi, dzieduli, negi neatsimeni, ką tau reiškia Ašašai? O jeigu atsimeni, tai  ar verta dėl to vargti, kad nuoširdžiai Aš pagarbini? Nebent  nežinotum, kad esi kurtas pagal Dievo paveikslą. 
  
   O ten jau matysim, kaip kas atrodo. Galbūt prie altoriaus ateisime kaip Pro ir Poe,  o nuo jo  sugrįšime, kaip ProEzija. Na, bet tik dievai žino, kada taip ir ar tikrai taip galėtų būti 

  – aš tyčia žodį aš parašysiu mažosiomis. ar atsiras sveiko protelio žmonių šiam garbėtroškai parašysiančių vienetus. vieni marazmai senuk skaitant savąjį prisistatymą. ar yra dar žmogus tiek sugedęs kaip tu. Būtų užtekę pristatyti save taip: 
  
AŠ: AŠ: AŠ: 
AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: 
AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ:.. 
    
  Ošia  marios,  ošia, ošia. Bet  gyvenimas dėl  po nepersikūnija į vienareikšmę pajautą. Ir  man  buvo smagu, kai prieš akis lyg savaime atsivertė dienoraštis, paliepdamas  perskaityti jį taip, lyg žinočiau, kad vėliau nebus laiko jį redaguoti. 
  Perskaičiau: 

Man žilos giesmės solidžiau atrodo. 
Suėję į šventorių  
prie bažnyčios  laukia – 
žino, kad giedos, 
nors gal ne šiandien, ne rytoj... 

Išmokau būti su jomis 
ir nesakau, kad  turint žvirblį saujoje, 
sočiau negu turėtum jį 
po dangų skraidantį. 
Mat, ir altoriai juk 
ne skrandžiams papenėti. 
        (Iš „Savęsp montažų“ – 6)