Pasiilgau tavo balso,
net ironijos akyse,
kai lyg netyčia
medžio šaką nulaužei,
o man gailu iš širdies.
Nuklystu atminties labirintais
į takelį bendros praeities.
Siela verčia
iš naujo dabintis
tuo, kas buvo ir kas dar yra.
Juk tikrai tiktai,
patikėk, tikrai
iš netyčių
plaukuose viešpatauja žiema.
Veiduose virpa rytas su saule,
net jei lyja lietus netyčiom.
Tu prabilk.
Tavo balsą išgirsiu
iš už tūkstančio varstų.
Be ironijos lyg netyčia
lūžtančioms
medžio šakoms.

2017-10-27