Nebijok stiklinės šalnos
traškančios po kanopomis.
Ilgiausia naktis žemėje,
pilna sopulio ir gyvos šilumos.

Nebijok tamsos ant alkūnių,
pro lapus praradusius krūmus,
vienaragiai paklydėliai ganosi.

Ir nebėra kūno,
iš krūtinės ląstos
išsilaisvino baltos pelėdos,
daug toliau už virtuvių,
kurios kvepia kalėdomis.

Ir nebėra atstumo
pas tuos, kurie pamiršo.
Ilgiausia naktis žemėje
nutūpus ant bevardžio piršto.