Jis mane myli. 
 Tikrai myli, pati jaučiu. 
 Ir aplinkiniai taip galvojau. 
 Ir aš jam sakau, kad jį myliu. 
 Ir jis tuo tiki...
 O aš ar tikiu? 

„O, jis skambina... Nenoriu, kalbėt... Nu, susiimk, gi. Ar sunku ragelį pakelti?“
– Klausau.   
– Labas, mažyte mano, ką veiki? 
– Laa..bas.. Ai, nieko, va skaitau kažkokį straipsnį... O tu?
– O aš va iš darbo, galvoju, pasidomėsiu, kaip mano mažytė gyvena. 
– Gerai gyvena, kaip tu? 
– Ai va po darbo, šiandien ilgai užsibuvau, tie pacientai...
– Aha.
– ......
– Nu suprantu.
– ... O ką tu šiandien veikei?
– Tą patį, kaip visada.
...

„Praėjo keturios valandos. Na, mes ir užsikalbam... Gerai kad paskambino! Iškart nuotaika pasitaisė. Kaip man pasisekė, kad tokį draugą turiu! Jis mane myli, aš myliu jį! Tai čia ne tas paskutinis... Negaliu patikėti, kad tiek laiko leidau sau verkšlenti dėl jo, kai šalia toks mylintis vaikinas...“ 

 
„Kodėl jam reikia skambint būtent dabar? Neiškęsiu amžinybę trunkančio pokalbio... Susiimk ir pakelk!“
...

Jis mane myli. O aš?