lietaus sumaištis

šiąpus lango  verkia smuikas
anapus – skaudžiai dejuoja lietus
miške pasislėpęs visas šlapias zuikis
gal ir  snaudžia
bet vis tiek apdairus
juk visiems kas gyvi sumaištis
kai lietus nebepaiso taisyklių
iškyla mintis
kad tai bus priežastis
nelietuviškas bulves užkaist ant viryklės
kad ir duona ruginė  kasdienė
nei verks nei šypsosis ant stalo
ir ką bedarys
sugrįžę iš darbo vargdieniai
juk jos neatstos arbatos puodelis
tai paliauk šitaip kristi  lietau
leisk išdžiūti  žemei 
keliams
miško zuikiui
šitų metų du mėnesiai liko –
tiek nebedaug
o mes šlapi lietuje
ir su lietum nebeišdžiūstam
adria