Pareikim

To artumo žiemos jau nepamenu,
Bet žinau, kad jis bus ne tik man...
Žirgáms  savo užmausime kamanas
Ir rogès parsitempsim kieman.
 
Tilindžiuos šalti ledo varpeliai,
Vėžės kelią be gailesčio pjaus –
Vėl suprasim – be šito negalim,
O žiema mūsų nuotaikas jaus.
 
Ir pustys, sniegą vers lyg pamišus –
Nesvarbu – durys, stogas, langai...
Tad įlindę į savąją gryčią
Mes sėdėsim ilgai. Taip ilgai,
 
Kad paliesim, matysim, girdėsim
Ir save, ir kitus, kas šalia.
Pasiilgsime netgi pavėsio
Ar tankmės, kai paklystam šile.
 
Ir tuomet imsim glausti viens kitą,
Į akis tiesiai žvelgsim, giliau,
Kol nurims sniego pūgos lig ryto,
Kolei vėjas šėliot nesiliaus.
 
Nes artumą žiemos visgi pamenam –
Jis kliudys kada nors net ir mus...
...................................................................
 
Išvaduosime žìrgus iš kamanų
Ir pareisim ilgam į namus.
 
2017 m. spalio 13 d.
kaip lietus