aguonos žiede
kelios kibirkštys
žadina atmintį
apvelka nauju rūbu
ir paleidžia į dausas ganytis

koks nesuvaldomas esi
įžiūrėdamas lašo atspindyje
savo netobulą ateitį
koks nesuvokiamas blaškymasis
nuo čia iki ten čia-ten čia-ten

kas atspės sutemus vardą šviesos 
kokia jos prasmė akių veidrodėliuose
taip begėdiškai nuskaityti
rytdienos aptemimus