Ne tik pavasarį užgimsta meilė,
Ne tik tada, kai obelys žieduos.
Net ir tada, kai sausio speigas
Žemę kausto, net ir tada,
Kai skendi ūkanos,
Papilkusiuos rudens laukuos.
Nežinomu keliu ji pasibeldžia,
Nematomu šešėliu ji priglunda nejučia.
Ir pradedi suprast, ji čia vis kažko išsiilgus,
Rūkuoto vakaro šešėlių šviesoje.
Sparnuotu debesiu pakyla paukščiai,
Ištiesę ilgesio sparnus, jie grįžta,
Kad ir vėl pajaustų pavasario sode
Pražydusius jausmus.