Ateik taku, kai čeža klevo lapai,
Kai verkia smuikas beržo šakose.
Kada „sudie“ sodelio gėlės šnabžda
Ir klykia žąsys, gervės danguje.
 
Tai liks tik aidu trumpo praradimo,
Šviesi viltis juk eina už tavęs.
Nes tu ir ji — abi mano likimo,
Kuris per metų tolumas nuves.
 
Užkris šalna, galbūt ir pirmas sniegas,
Lapų malda sušalusi nutils,
Tegul iki pavasario gelsvieji miega,
Kolei atmerks žibuoklės čia akis.
 
Nebus ilgu nei lapkritį, nei gruodį,
Net vėtros šėlsmą nustelbsime abu.
Užkūrę židinį, nuvysim mintį juodą,
Seniai užpildytu jaunystės albumu.
 
......................................................
Ateik taku, kai čeža klevo lapai,
Kai verkia smuikas beržo šakose.
Tai kas, kad spalis rūškanas ir šlapias,
Tiek visko buvo metų dienose.