Laiko dūžiai

Lapai žemėn neturi nukristi.
Vartos vėjas lyg vaikas ir krykščia,
Juos išblaško nuo medžio prikyštės,               
Vartalioja... O laikrodžiai tiksi.
 
Taip ruduo laiko dūžiais į širdis                             
Man ir tau patyliukais pabeldžia.
Džiaugias saule laukai vakarykšte
Ir pagelsta... Žolynuose – rasos.                         
 
Iškeliauja būreliais varnėnai.
Kas gi, kas gi juos dar sulaikytų!
Jei jau rudenio rasos iškrito,
Tai branginkime dieną kiekvieną.
eglute7