Ne po nakties, po lapų dangumi sustosiu,
Gal koks į plaukus netyčiom įkris?
Žinau, tylės tikrai, kai aš balsu kalbėsiu,
Bet jie supras, supras mano mintis.
 
Džiaugiaus visais pavasarį ankstyvą,
Kai skleidėsi švelnutė žaluma.
Nors nežydėjo taip, kaip kad alyvos,
Paglostyt siekė veidą šakele.
 
Te neliūdės, kai skristi teks su vėju
Ir prisiglaust sodely prie žolės.
Dosnus ruduo spalvų nepagailėjo,
Dabar pievelė auksu sužydės.
 
Po lapų dangumi žvaigždėm nešviesti,
Net mėnesiena būtų čia blyški.
Užtai gali raudoną lapą liesti
Ir nudegti rankų ugnimi.