Ištuštėjo sodybos 
Tarsi rudenį
Girios be paukščių, 
Užadyti langai lentomis, 
Tik kur ne kur senolė, 
Atsirėmus į lazdą,
Palydi,
Praeinant prošal, akimis. 
Nesimato artojo, 
Plūgą žemėn įsmeigus,
Ir žolės jau seniai 
Nebepjauna dalgiu, 
Ir daina nebe ta,
Ir gaida taip 
Širdies nesuspaudžia –
Tik gandrai 
Atkakliai tebesaugo
Savo lizdus.