Kad mudu vieno sakinio pristigom,
Nei aš kalta, nei kaltas tu.
Turėjo jis išlikti mūsų knygoj,
Nors rašėme tik pieštuku...

Neskirta viską vien tik sau paimti.
Dalintis, supratau, reikės
Ir saldų obuolį, ir rūgščią skiltį,
Ir skirtą sopulį lemties...

Ir trūksta šičia, rudenio alėjoj,
Tavųjų žingsnių neskubrių –
Jų reikia taip, kaip ir tada reikėjo...

Kabės keistai nublankęs pilnas mėnuo,
Kiti sapnus gal prisikvies?
O man vis to paties tereikia vieno...