Jau baigės
žodžių šokis rudeninis –
tavęs jiems nepasiekti, neprišaukt,
tik pasakyki, kas mintis manąsias ginė –
taip liepė stiebtis lig žvaigždžių, dangaus.
Ne paukščiai jie,
gal net ne skrido –
dejavo, inkštė tartum pašauti,
naktis sutemo, ir nebuvo jokio ryto,
kai mindė juos kaskart kiti.
O jie tiktai į vieną širdį lėkė –
ir nešė ašarą,
tikėjimą,
maldas,
užmiršo duonos plutą, riekę –
jie alkani tebuvo vien tavęs.
Jie pasiklydo vėjuos,
labirintuos,
tartum drugiai naktiniai klaidžiojo tamsoj
ir vis tikėjo, kad po nakties dar švinta,
ir saulę, spindulį surasti vylės tuoj...