išgersiu tavo lūpų skonio
gyvasties nektarą
juo pamaitinsiu alkanas viltis
teužgis
kas tarsi žiojinti žaizda  
kas dieną gelia
tą nebuvimą 
savimi kai troškulys
artumo 
kūnu nuvingiuoja
pagundos žalčiu
sielą apsivys 
buvimas lauktas toks aštrus 
kai būna gera
pažadina išsiskyrimas
tarsi sminganti rakštis
iliuzijų medum
nuo realybės stalo
penėsiu išbadėjusias mintis
ištroškusias rankas nardinsiu
kur gyvena
tavo kerų galinga paslaptis

nebetelpi many
bet vis grobiu tave 
po truputėlį 
lyg vagis
vėl nuo savęs paslėpus  
slogią tiesą
kad niekada 
tavais
jausmais
nelis