Neužmiršti, negirdimi atodūsiai
Iš praeities po mirusiu medžiu.
Nebus, negrįš, aš tau nesišypsosiu,
Nejausi mano vaikiškų delnų.
 
Nei gluosnių, nei laukimo nebeliko,
Laukinių rožių, slėpinių dangaus,
Kai troškau laimę atiduot už dyka
Ir pasilikti sau kažką brangaus.
 
Pirmų žvaigždžių iškritusių lelijom,
Tada, kai dar nemėgau nėrinių...
Bandžiau įpūsti meilę lyg žariją
Tarp smilgų ir ramunių nekaltų.
 
Jie lyg šešėlis klaidžioja po sielą,
Nutrūksta sapnas, šalta paryčiais.
O sapnuose akimirksnį kiekvieną
Išgyveni su manimi slaptai...