Nugrimzdęs į eilėraščio sampratos gelmes,
radau ten nuo troškulio mirusias prasmes,
kenčiančias kartu su (iš)didžiais nusidėjėliais,
todėl nusprendžiau, kad jau atėjo laikas
atsispyrus nuo dugno atgailauti.
Tada pajutau poezijos keliančią galią,
o išgėręs šventą Vorutos vyną,
sukaupiau drąsą ir gydančią valią
ir, nulėkęs prie Dangaus vartų,
griebiau iš Šventųjų Rankų rašiklį
ir parašiau Dieviškąją komediją.
Visi Dangaus Įnamiai skaniai juokėsi
(iš mano pastangų),
bet aš jiems išaiškinau,
kad savo aštriabriaune poezija
liudiju pasaulio eroziją,
ir tik Tautinio Sodo ambrozija
išgydo sielos žaizdas ir sopulius.
Ir tik dangiškasis Perkūnijos Žaizdras
uždega smilkstančias aistras ir glosto randus,
todėl pasaulis išlieka nevystančiame grožyje.
Bet visa tai baigsis po auksinio rudens
kai surinksiu nukritusius obuolius.