Moteris su šautuvu...

   Moteris su šautuvu...
Taip, tai kažkas kito, o gal labai seno. Visada atsiras moterų, kurios pateisins tai, kad buvo sukurtos iš vyro šonkaulio. Jos nepaliks savo kūrėjo net tuo metu, kai, atrodo, moteris turi virti viralą ar megzti kojinę, o gal suriesta sąrėmių gimdyti kūdikį, ne, iš jos to nesulauksite, nes visur ir visada ji bus su kūrėju. Merkiant lietui ar sningant, ji vyrišku žingsniu leisis į žygį pasikabinusi per petį šautuvą, vietoj karolių jos kūnas puošis šovinių dėklais, nemėgink jos apauti aukštakulniais, jos kojos pripažins ilgaaulius guminius, už kurių švytės užkištas peilis. Ji be baimės nušaus ir išdoros ne tik kiškį, bet ir visą dramblį, nesiskųs dėl netinkamų kvapų, blogo oro, nutrintų kojų. Su vyrais sutrauks cigarą, išgers čėrką, nekalbės apie puodus ir mezginius ar kokius meno kūrinius, atsisveikindama vyriškai trinktels per petį iki kito karto pamiškėje su šautuvu, vyriškai...
Ar nesinori tokios, stiprios, užgrūdintos visiems gyvenimo atvejams... Tikros, pirmapradės iš vyriško šonkaulio, nepaliestos civilizacijos, kvepiančios vėju, krauju, dūmu, visais žemės kvapais...
Ech, kaip mane sužalojo civilizacija, nei šautuvo, nei dūmo, nei čerkos, nei grobio, ir net neprisimenu vyriško šonkaulio... Gal todėl maniškis jau nuo vakar vakaro svaigsta apie moteris su šautuvais, čistija urvą, ruošia puodus ir visą atribuciją...
Sutemų Sesuo