Ilganagiai šešėliai miškų
Lyg į taikinį rodo į tą, kurs saulėlydžio neišsigandęs,
Kam tirštėjančios prieblandos šmėklos – nė motais.
Gal manai – nepasiekia mirtis, jei dangstysiesi apšviestu langu
Arba bėgsi keliu 
Nuo naštos savo baimių kuprotas?
Spalis.
Naktys ilgyn.
Valanda be košmaro – kaip striuka.
Markstos rytas vos vos ir save supakavo diena.
Horizontas kažkur – už lietaus, už tamsybių, už rūko.
Gal nudėtum save,
Jei matytm, suprastum, už ką?
Tupim.
Gailūs, silpni. 
Nuo viens kito lukšte užsidarę.
Vakarinė malda tiems, kas buvo, ne tiems, kas yra.
Ir į ką tu siauties – 
Šiltą glėbį? Sparnus savo? Paliktą motinos skarą?
Ant kaktos taikinys. O jame – neviltis įbesta.
Laukia miego pradžia ir budėti lig ryto nėr tikslo –
Ilganagiai šešėliai visiems jau iškrapštė akis.
Mes tarp tų – pasmerktų. 
Bendratis anei kiek neištįso.
Rodos, esam greta, bet į tarpą – naktis kaip mirtis.
Vėl malda 
Iš pradžių. 
Iki ryto kartosiu. Kad būtum.
Išvijau troškimus – jokio alkio, jokių geidulių.
Tu ryte nustebai, kad užsnūdau prie guolio suklupus,
Na, o aš atkutau,
Nes dar permaldaut mirtį galiu.