Į meilės šulinį nulis rudeniai lietūs
Ir vėjas skaudžiai ištaršys lapus,
Lyg atminimą širdgėlą palietus
Svaigus laukimas po nakties nubus.
 
Pasėsiu ilgesį ankstyvą  rytą,
Tikėsiu susitiksim laukiami
Lietaus lašams į eilutes sukritus
Šioj žemėj pasijusim savimi.
 
Ir tu ir aš, dar kitas vienišas
Pažinę tiesą rasą išbraidys, 
Ir švelnią švelnią užtemimų šviesą
Palies pavargęs rudeninis lapkritys.

Gerklėj užslops kartus pelyno skonis,
Lengvi voratinkliai senam lange
Ir baltas rūbas varganas marškonis
Užklos laukimą, lietų ir mane...