Kasdieną švis

Nakčia klūpėjau aš prie kapo. Krito lapai
Ant kryžiaus marmurinio. Mano? Nemanau...
Nors balsą išgirdau kažkur tai iš anapus:
Dar pasimelsk, sūnau...
 
Suvirpink širdį, plauki ašarom paguodos,
Raminsi sielą savo – čia ne vien akmuo...
Bet tas, kas šitaip sakė, nežinojo, rodos,
Esu sūnus kieno...
 
Ne debesų, kuriuos bažnyčių bokštai duria,
Ne to, kas ten už jų... Ar ilsisi giliai
Po šąlančia veja – kur verias sunkios durys,
Kur miega nebyliai.
 
Esu lietaus gimdytas, saulės, vėjo gūsio,
Pusnių ir netgi ledo geliančiai skaidraus –
Kiekvienąkart aš jais buvau ir būsiu –
Kylu – tuoj jau raus
 
Saulėtekis... Atmuš tarytum veidrodinis
Paviršius marmuro blyksnius – juk vėlei švis.
Iš naujo siųs pasauliui, man laimingą žinią:
Laimingi, kas gyvi!
....................................................................................
 
O juk gyvi visi, kurie savim dar tiki –
Net nesvarbu – tegul šešėly kapinių.
Priglus nauja diena kaip visada –
Patykiai...
Ir ją dabar miniu.
 
2017 m. rugsėjo 27 d
kaip lietus