To meto vasaris
rūstus ir snieguotas,
kad, rodos, pavasaris
grįžt negalės,
bet kylanti saulė
prakalbina gruodą –
ir žydi, baltuoja
jauna obelis.

Ir mato pasaulį
nustebusios akys,
ir laimina kelią
motulė gera...
Sunku išgyventi
tiesos nepasakius,
ne tau sutana –
kitas kelias yra.

„Oi, krinta rasužė
ant medžių lapelių,
oi, krinta ūkai
ant lygiųjų laukų...“
Iš šalto Petrapilio
tolimas kelias –
Tu pėsčias pareitum,
nebūtų sunku.

Bakūžės nėra.
Obelis jau paseno.
Penta tyliai teka.
Rami, negili.
Išlėkusios dainos
dar tebegyvena.
- - - - - - - - - - -
Po jovaru krinta
rasužė gaili.