Jau niekur neskubu,
Peizažai patys į mane ateina.
Visokie  jie –
vieni dar vis prieš veidrodį dabinasi,
norėdami gražiau pabūti,
kiti nepaiso, kaip sukris kam į akis.

Savęsp šalie,  džiaugiuosi,
kad į nieką neištirpus,
apibrėžtis raiškiau įsiterpia į sielą,
net jei erdvė tuščia,
ji vis dėlto būtis, būtybė, ji  – yra.
Ir jau nesopa, kai kažkas,
parodęs į  mane,
nusilenkia Niekų valdovui.
Galbūt taip reiškiasi dvasia –
regėjimu šventybė neįteisinta –
      lyg mąstau ir prisimenu, kad žodis „pamąstymas“ kurį laiką mano burnai buvo labai sunkus, jį ištarti pavykdavo tik iš kelinto karto. Taip, kaip regite jį parašytą, įvardijantį šį raštų žiupsnelį: pa... pa... pa... pamąstymai.  Vengdavau nepaklusnų žodį tarti viešumoje, tačiau nuo savęs nepasislėpsi. Su šio žodžio tarsena grūmiausi atkakliai, netgi vardan būsimos pergalės įtikėjęs, kad gebu padaryti gerokai daugiau. Netgi parašyti knygą.
  Dabar jau sunku prisiminti, kokiam pirštui priklauso dešimtmetis, kai išmokau „pamąstymą“ tarti be broko. Tačiau žinau, kad tuomet savo gyvenimo dešimtmečiams skaičiuoti dar pakakę vienos, taigi kairės rankos pirštų. Šaukiau juos, kaip ir dabar, lotyniškais vardais, kur Mažylis įvardintas kaip Diditus Minimus, kiti keturi – Bevardis, Didysis, Smilius ir  Nykštys vėlgi atitinkamai – Anularius, Medius, Index ir Pollx. Taip atrodė įdomiau, turtingiau, o vėliau  pasirodė, kad ir patogiau.  Pagal piršto vardą žinai, kokios rankos tarnybai jis pašauktas. Pagaliau ir orientuotis viso savo  gyvenimo  dešimtmečiuose  irgi paprasčiau. Tačiau išmokus be broko ištarti burnai neįtikusį žodį „pamąstymas“, atlėgo ir didesnis, daugiau jėgų reikalaujantys atkaklumas. Ryžtas parašyti knygą blėso, geso, kol  vieną kartą, paglostęs Didįjį, išgirdau:
  – Girdėjai, vėl bara. Nesuprasi, ar vyras, ar moteriškė. O gal abu iš vienos personos, tačiau bara, kaip suprantu, vis už tą  patį – kad esi senas. Visa kita man ne taip svarbu...
  – Mat kaip užgiedojai! Nežinau, kaip būtume susitikę, jeigu ne senas. Nagi padėk ir man, Didysis. Ir aš pagiedosiu. Maniau, kad jau užmišęs šią dainą. O dabar...
  Ir netrukus išgirdom, kaip mudviejų balsai suvirpo,  subangavo. Tai nelinksma daina, neskubi. Tačiau lig tol netgi nežinojau, kad galiu ją atsiminti.

Neišeik, neišeik tu iš sodžiaus,
Nepaliki žilvičių vienų,
Be tavęs vakarai bus nuobodūs...

  Pradžioje maniau, kad aiktelėsime kelias eilutes ir nutilsime, bet – ne. Po pirmo posmo atsirado antras, po  antro – trečias ir štai paskutinis:

Išėjai graudžiai topoliams šlamant,
Vėjui žarstant geltonus lapus.
Atsigręžęs matei verkiant mamą,
Nežinojai, kur vėjai nupūs.

  Hmm. Sunku patikėti, kad tai paskutinis posmas, –  mintyse girdėjau šiugždesį. Labai nepanašu, labai, kad taip gali būti. Labiau tikėtina, kad užmiršęs ar neišmokęs visos dainos.
  Ilgai dar laikiau Didįjį pirštą, apkabinęs kairės rankos sauja ir atrodė, kad esu ten, kur savasties susikaupė daugiausia. Tačiau ir vėl: kas ji, taigi savastis? Kaip ją atidžiau patyrinėt, kaip paskanauti? Toks dalykas veidrodyje nesimato, ant dantų irgi neužšoka. Jis, matyt, kažkur savijautoje. O kai  girdžiu, kad žodis „savastis“  jau pasenęs ir siūloma juo iškalbamas prasmes studijuoti per žodį  „nuosavybė“ kaip jo pakaitalą, darosi skaudu, kaip žiūrint į  ištuštėjusius kaimus, į tuščius, seniai žmogaus akių nemačiusius langų stiklus ir kažkas viduje šąla, ledėja. Atrodo, kad šalčiu, ledu, įšalu stengiasi SAVASTIS užkonservuoti savyje sukauptas prasmes, būdama įsitikinusi, kad vėliau ar anksčiau, bet atsiras dvasinis poreikis turėti  ją kaip modelį žmogaus pilnačiai nutapyti, kad ji tokiam reikalui labiausiai išnokusi, labiausiai tobula.
  Man ji kaip sankaupa visokio savęs per visus aštuonis dešimtmečius, – suvokiu mintyse, tačiau to nepakako, reikėjo juos balsu pakartoti, o tuomet jau ir burna prasižiojo. O Didysis pirštas vėlgi nebuvo tuščias, nebuvo  abejingas.
  – Kaip tai atsitiko, Pranuci? Regisi, jog mudu iš  tikrųjų, kad ir netyčia, bet padainavome. Ar reikėjo? Va taip  ir atsiranda nepatenkinti: gal jis, vyras, gal ji, moteriškė, gal vienoje personoje abu – po ilgesnio  tylėjimo, bet dar neatslūgus grauduliui, pakalbėjo Didysis.
  – Gera daina, – atsiliepė Diditus Minimus, (kairės  rankos Mažylis).
  –  Ir teisinga, – bet aš kalbu apie tekstą, o ne jo dainavimą, – atsiliepė Anularius (kairės rankos Bevardis).
  Virpesys prabėgo ir kitais pirštais. Ar buvo kada  taip? Tikriausiai, kad buvo, tačiau kamantinėti atmintį šį kartą nebuvo laiko ir patogu. O Anularius taip:
  – Priežastis akivaizdi: ne toje laiko erdvėje ji padainuota, kad pelnytų aplodismentų. Tai mano su  Diditus Minimus  laikas, tai laikas, kai tau, dzieduli, dar ir dvidešimt nebuvo. Negi neatsimeni, kaip atrodei anuomet ją dainuodamas. Ir nereikėtų nepaisyti, kad šiliniai ją dažniau vadino ne daina, o giesme, kad  jie ne dainavo ją, o giedojo. Nors tokių giesmių į bažnyčią irgi nenešė.

Neišeik, neišeik iš kolchozo,
Nepaliki nepjautų rugių,
Bulvės nekastos, avižos byra
Už darbadienius nėra grūdų.
 
  Krūptelėjau. Taigi aš taip. Iš tų metų taip.
  Dabar jau mano rankų  pirštai buvo sunerti. Lyg ir  nebuvo jokios prasmės tai daryti, bet giminė be Niekų valdovo pastangų susirinko į krūvą ir matant tokį vaizdą, jau nepasakysi, kad kairė nežino ką daro dešinė. Arba priešingai. Žino. Ir abiejų rankų kiekvienas pirštas žino, ką daro kiti pirštai. Na, o Niekų valdovas?
  Jis gieda. Ir laukia aplodismentų. Fu, kaip nesmagu.
  Tačiau taip tik atrodo, nes jam dar ir skauda.
  Tokie mano pamąstymai netrukdė girdėti, ką sako Anularius ir netgi, ką vienas kitam pašnabžda kiti pirštai. Nesunkiai suvokiau, kad jie gerokai anksčiau sužinoję, kad kažkur, kaip giliausiam pogrindyje, rinktiniai  meistrai kaldina Niekų valdovo karūną.
  Kam  ji atiteks?
  – Ar supranti, dzieduli, apie ką kalbu? – iš savo dešimtmečio klausia Anularius, kai man dar ir dvidešimties nėra. – Giedojai, kad tave kur... nepaisydamas, kad su klausa nesutari. Kad tik kuo garsiau, kuo  garsiau... Gerklės pakako, kad per visą Šilinių kraštą girdėtųsi. Varnas Golius bijojo būti danguje. Vidinis taip pat meldėsi visiems šventiesiems, kad greičiau susiprotėtum, susitupėtum, bet – ne! Visur pilna tavęs tokio:
    Neišeik,  neišeik iš kolchozo...
-----------------------------------------------------------
(Iš „ Savęsp montažų“ – 4)