Ir vėl iki alpulio stuksi širdis –
tik tu, tiktai tu – mūrai krito.
Tapai mano prakeiksmu, jis pasiliks
net knygoj gyvenimo kito...

Nereikia man priesaikų kur siela skęs –
be jų aš svaigstu ligi ryto...
Norėjau tikėt, kad ir tau be manęs
net saulei pakilus nešvito.

Žadėjai žvaigždynus nukelt nuo dangaus –
aš laukiau, tikėjau... suklydau,
Buvau tau tik priebėga, uostas saugus.. 
Eilinis... Jei ne, tu tik ištari – kitas...

Suklumpa ant kelių naivuolė viltis,
įskaudinta melo nuvyto..,
Vienintelė meilė – kvailutė, akla...
vėl lauks pasimatymo kito...