Draugas – tai sąvoka.
– Ne! Juk ne taip įsivaizduoji jį! – pasakau sau.
– Tada, draugas – tai organizmas? – paklausiu savęs.
– Irgi ne! – paprieštarauja balsas mano galvoje.
– Tai kas yra draugas? Kas jis yra, jeigu net sąvokos ar reiškiniai negali to paaiškinti? – pagriebiau savo galvą ir ją suspaudžiau, kol virtau mažu kamuoliuku vidury lovos.
– Dabar rėk kiek gali, – pasigirdo tylus balsas manyje.
– Ką? Kodėl? Ką tu turi omenyje? – mano balsas pradėjo panikuoti.
– Rėk, kol gerklė visai pataps sausa, tada suprasi...
Staiga po šių žodžių viskas nutilo. Balsas, kuris skambėjo mano galvoje prieš kelias sekundes, išnyko.
– Alio?! Ar kažkas yra? Prašau atsiliepkit! Prašau nepalikit manęs vienos šiame melo pilname pasaulyje! Prašau, atsiliepkite! – rėkiau.
Mano akys staiga patapo pilnos vandens. Ašaros, it kokios kruopos, pradėjo byrėti man per skruostus. Negalėjau suvaldyti šio jausmo, gal net skausmo. Stipriai užspaudžiau burną vildamasi, kad neišleisiu nė menkiausio skausmo pilno balso. Bet realybė skaudėjo:
– Aš... aš, suprantu! – mano balsas šiaip ne taip ištarė šiuos skausmo pilnus žodžius.
– Draugas – tai ne dalykas, kurį tu gali apibūdinti žodžiais, tai ne reiškinys, kurį tu gali nuspėti, – po mažu mano akys sustojo varvėti.
– Draugas – tai jausmas, kurį praradus, tu prarandi dalį savęs! – išrėkiau paskutinius žodžius.
Po šių žodžių aš smigau į baltus kaip sniegas patalus ir paskendau sapnų pasaulyje, vildamasi, kad niekada nepabusiu...