Nubėgs keliai geltonom pakelėm.
Nubėgs keliai nepapuošti gėlėm.
Nubėgs keliai pro juodus arimus.
Nubėgs keliai per tėviškės laukus.
 
Nubėgs keliai ir vėlei be tavęs.
Motulės nėr ir niekas neparves.
Nubėgs keliai pro kaimo smūtkelius,
Pro pamirštus, pasvirusius kryžius.
 
Ne Sibiras čia, ne gūdi taiga —
Čia žemė mūs, čia vis dar Lietuva.
Kažkas toli sapnuoja ją dažnai,
Beržus kalvoj, kur ilsisi tėvai.
 
Ruduo ruduo, lietumi taip nemerk,
Nespės dirva tiek daug vandens sugert,
Pelkėm pavirs visi keliai pilki,
Be duonos liks senoliai vieniši.
 
Nubėgs keliai nebylūs ir tušti,
Apaugt žole, išnykti pasmerkti,
O gal prabus, lietuvis dar prabus,
Prikels tarnaut gyvenimui kelius?