Kada naktis,
Kai miega mano miestas,
Kai baigia gesti žiburiai languos,
Tu vienas išeini nežinomybę liesti –
Kolei pavargę medžiai  dar linguos,
Kol vėjas pūs iš nugaros –
Į priekį...
 
Mins kojos grindinį, taškys balas –
Pajusi, kas tavy nutyla arba rėkia
Ir kas tave suranda,
Ir praras...
 
Vėl nuojautos suvirpa bei ištįsta
Žibintais gatvių...
Daros nejauku,
Nes supranti, kiek daug kainuoja klysti –
Kaip šaltą spalį gali būt tvanku
Kažkur viduj.
 
Nes išorė –
Tik lukštas,
Tik visa, ką vadinam „Dėl akių“.
Ir vėl, ir vėl matai, kaip smarkiai trūksta
To niekaip neaprėpiamo „Tikiu“.
 
Bevaliai žodžiai, mintys, kur sukausto
Ir nenumaldoma dienos eiga –
Ne valtis tai gyvenimui, ne plaustas,
Kai jis atsimuša į akmenis staiga.
 
Vėl nuojautos...
Tačiau tamsa ramina –
Apsimeti, kad nieko nematai.
........................................................................
 
Priklaupia Arlekinas prieš Malviną,
Tačiau čia pasaka tiktai...
 
2017 m. spalio 7 d.