Spalio melancholija
Nurinko spalis jau lapus nuo medžių
Ir kilimus po kojomis paklojo.
Tik vienas kitas lapas užsilikęs,
Dar medžių šakose kažką svajoja.
Gal sapną vasaros žalios išsaugot užsimojo.
Iš vasaros beliko tik svaigus šilkinis sapnas,
Kurios ruduo jau neužjaus.
Nuplėšęs jis lapus nuo medžių, tuo didžiuosis
Ir šauksis darganas be atvangos.
Jis ilgisi ore ištįsusių voratinklių.
Jis ilgisi menkutės saulės šilumos.
Jis ilgis gervių klyksmo, žąsų gagenimo,
Jis ilgisi laukų tylos.
Jau spalis, nuo šalnų pabalo pievos,
Atrodo, kad ūmai pražilo jos, jau spalis,
Virš laukų pakibo rūkas ir širdį apglėbė
Jo melancholija rami, ji tylai tave supa
Ir kužda ilgesio žodžius širdy.