Raišti mano akių,
Visos likusios juslės nuo įtampos skamba kaip stygos
Ir, atrodo, tuoj plyš, jeigu tu negrąžinsi regėjimo.
Išsiilgau šviesos – 
Vieno džiugesio spindulio stigo,
Vingius, kalnus, daubas sėkmingiau tuokart būčiau nuėjusi.
Apgrabom, panupstom...
Ir kvėpuot užmirštu, kai suklususi.
Raišti mano akių,
Nuodėminga yra pavojinga.
Tiek sulos pritvinkau – oda veržia it pumpurą lukštas
Ir tursomiegiu mintys tik paryčiu jautriai užminga.
Netapau aš akla – 
Apčiuopiu mudu slegiančią tamsą
Ir vėjuotas erdves, kurios geba atrodyt kaip sienos.
O pasaulis čia pat,
Jis per žingsnį, per ištiestą ranką.
Raišti mano akių,
Ar tu nuosprendis vienišai sielai?
Tu tyli?
Ir tylėk – iš bedugnės aistrų aš ištrūksiu.
Ne, neplėšiu tavęs, tol kentėsiu, kol tu pasiduosi.
Bus ne tau ta sula, 
Kuri odą įtempia it lukštą,
Kaip arti ta diena,
Kai parkritęs prie kojų tįsosi.