Taip, taip, tai šitaip aš rodau: sunki padermė mūzų. Galbūt iš toliau atrodo, kad vos spėjau ištarti šituos žodį, o jau nusišnekėjau. Tačiau kitaip pasakyti nesinori: kai skauda – joms,  mūzoms, skauda labiau, kai  džiaugiamasi –  jos, mūzos, pasineria giliau, išsiliedamos ir šituo eteriu užliedamos kitus. Net ir tuomet, kai arti nebūna, nesimato, o vis tiek jų poveikį visuomet jaučiau. Ir ypatingai toks pojūtis atsiranda tuomet, kai jos dėl kažko supyksta.
  Pyksta mūzos, deja, taip pat. Ir tai ar tik ne pati  didžiausioji jų bėda? Man nelengva priskirti prie mūzų padermės Vidinį. Bent kiek atviriau apie tai lyg nesu  kalbėjęs, bet iš tikrųjų per jį pirmiausiai pramokau pažinti jų pasaulį, o mūza, „pasidabinusi“ ant  krūtinės  permestu automatu ar prie diržo prisegtu savižudžio  sprogstamuoju užtaisu, man jau senokai įprastas reginys.  Tačiau dažnai tokios amunicijos joms neprireikia,  kadangi ir žodžiu geba kirsti kaip bitė. Vis dažniau pasitaiko, kad ir bitės įgeltas, o  aikteliu ir paprašau: nebūk, bitele, mūza...
  – Nebūk bitele, mūza, –  tariau ir Švelniajai, ne tuoj  suvokęs, kad taip gėlė ne bitelė.
  Švelnioji:
   –aš tyčia žodį aš parašysiu mažosiomis. ar atsiras sveiko protelio žmonių šiam garbėtroškai parašysiančių vienetus. vieni marazmai senuk skaitant savąjį prisistatymą. ar yra dar žmogus tiek sugedęs kaip tu. Būtų užtekę pristatyti save taip:
  
AŠ: AŠ: AŠ:
AŠ: AŠ: AŠ: AŠ:
AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ:
AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ:
AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ...

  Galėčiau, žinoma, vardinti ir vardinti, rodydamas į sveiko  proto žmonės, šiam garbėtroškai parašiusių vienetus. Tačiau ar reikia? Nebent tik dėl patikinimo, Taigi, vienas iš jų taip:
 [i] Aš tave skaitau, ir vertinu kuolais 95 kartus iš šimto. Nes iš mano perspektyvos, tai ką tavo perskaitau yra šlamštas. Ir jei tu nesugebi apsieiti be vaikiškų žaidimų, kai įžeistas ego liejamas komentaruose, tai gal išvis nesi pasirengęs publikuotis erdvėje, kurioje kiekvienas turi teisę nelįst į ..., vien dėl to, kad esi senas ir publikuoji grafomaniškais tempais. [/i]
   
 Tai va, Švelnioji, manau, nereikia jaudintis, kad niekas manęs tokio – ir seno, ir grafomano – nemato. Daug kas mato, daug. Tačiau nežadu kam nors  pastoti kelią į senatvę su jos apraiškomis, jos papūgomis smegenyse. Gal tik tiek, kad neskubinu į ją ką nors ateiti. Kad ir kada į ją ateitum, vis tiek nepasirodys, kad pavėlavai. Tačiau, žinoma, galima apsieiti ir be jos. Be senatvės. Betgi ir vėl: kad ir laisvas tokius linkėjimus sakyti, tačiau savo laisvei daug kur esu užtvara, siena, kalėjimas. Esu grandinė, kad  ją laikyčiau nelaisvą. Ir man būna smagu, kad nesiskubinu aplenkti  eilėraščių, apdaužytų kuolais. Neretai ateinu, pastoviniuoju, pašnekinu aš juos, pašnekina jie mane Štai ir šį kartą sustojau  prie vieno iš jų, įvardinto „Dienoraštis savaip (keistas jausmas) “.
    
Jau vargu, ar kada
dar galėsiu miegoti
ir, įėjęs į sapną,
pabūti ramus.

Keistas jausmas!
Lyg tik pasakyta –
Dievas žmogų sukūrė
pagal atvaizdą savo.

Ir užaugo tas laikas,
kai ne Dievo jau ieškau
įžvalgyti jį taip,
kad pažinčiau,
kažkur danguose ...
 
Grok, Poe.
Ir tu, Pro.
Šiaip ar taip,
mūzose esate sesės.
Man skaudžiai baisu,
net netyčia atėjus,
po save pasivaikščiot:
žydai vis eina, ir eina,
eina ir eina numirt manyje...

O Jeruzale Vilniaus,
o Jeruzale manyje,
neišeik,  neužmiršk,
kad lietuvis esu.
Nesakyk atlaidžiai,
kad (ką gi?) taip buvo –
laikas negrįžta
ir tai, kas jame padaryta –
taip  pat.

Eina žydai, vis eina ir eina,
eina žydai numirt manyje.
O jausmas toks tikras
kaip pasakyta:
Dievas žmogų sukūrė
pagal atvaizdą savo.

 Uždegu žvakutę, ją pakėlęs ant  paskutinio taško, ir  žinau, kad kaip mušto žmogaus kaina gerokai didesnė negu nemušto, taip ir eilėraščio. Žvakės šviesoje eilėraščio panorama atrodo raiškesnė. Kažką  krapštėliu, norėdamas jam padėti, bet kartu ir bijausi, kad kažkam (o ir jam pačiam) nepasinorėtų atrodyti geresniu ir manyti, kad  jis nepelnytai kuolais apdaužytas. O kitą sykį atėjęs parašiau:
  Kai ateinu prie šio eilėraščio kažkur pasąmonėje pamatau keletą baltaraiščių, atėjusių dar kartą peršaudyti Vilniaus Jeruzalės. 
   – Ne, ne, tai netiesa, – dabar gi ir pats sau  priekaištauju, uždegtos žvakės  šviesoje atsimindamas, kad buvau palikęs skaitytojui  teisę  užbaigti eilėraštį patriukšmaujant supratimu:
  – Betgi,  Pranuci,  čia taip Dievais  šaudomas,  jo  paveikslas. Kaip  čia tu taip, a?
  – Iš  tikrųjų, kaip aš  čia  taip?. Gal protingiau paklausti tų, kurie tauip šaudo. Jie irgi sukurti  pagal Dievo atvaizdą...
 (Iš „Savęsp montažai“ – 3)