Užsisek sagutes.
Drengia lietūs ir ūžauja vėjas.
Mintys mylimus klosto ir glosto, ir saugo.
Štai tava valanda, 
Kai atsimeldei ir atbudėjai,
Kada įrantos staktoje tavo pakaušį praaugo,
Kai visi rytmečiai – 
Iš budėjimo kelias į ilgesį,
Kada verdi tik sau,
Bet be valios – į puodą papildomas kaušas
Mylimiems, laukiamiems.
Motinystė juk viliasi, tikisi,
Kol ne košės dubuo, 
O pati lyg nevalgytas maistas ataušta.

Užsisek sagutes.
Drengia lietūs ir ūžauja vėjas.
Ar išmokai visas formas rūpesčio, mylinčio nerimo?
Ar budėsi taip pat, kaip kažkas prie tavęs atbudėjo?
Ar suprasi, jog mylint
Tarnauti ir rūpintis
Gera?