Žiaurus, kas kankina, 
Žiauresnis nutildo
Iš skausmo pradėjusią rėkt vargšę auką.
Jausmai – drumstas srautas be brastų, be tiltų.
Įkritę nežinom – paskęsim, išplauksim?
Maldauju, išgelbėk, –
Rėkiau. Negirdėjai?
Galbūt. Suprantu – kiekvienam savos girnos.
Nėr paprasta būti kalčių atpirkėju
(O jei nusidėjėlis kreipias ne pirmas?..)
Tik stovi lyg ištiktas stabo ant kranto,
Stebi, kaip gelmė ryja kūną plaukiko.
Nenori išdumblinti rūbų nei rankų
Lyg niekuo pats dėtas dėl to, kas nutiko.
Rypuoji, eini gedulingoj procesijoj
Taip pat kaip visi – susigėręs į nosinę.
Apaugusios kerpėmis būtosios priesaikos.
Kur dėti? Kramtyti? Nuryti? Atkosėti?
Paduosi man ranką? Geriau nežadėki.
Galbūt ją ištiesiu tada, kada skęsiu.
Didžiausias vargdienis ant kranto kurs lieka,
Ko prašomas tarsi visai nesupratęs.