Kartais norėtum atsukti savąjį laiką
Ir pajausti dabarties pulsavimo bangas –
Deja, savastis kažkodėl apglėbusi laiko
Tarsi saugotum jai priesaikas šventas.

Nors niekada nieko niekam nežadėjai –
Tavoji siela – padangių paukštis laisva,
Ją skraidino nenuoramos šėlstantys vėjai –
Dabar jauti, jog liečia švelni žemės ranka...

Todėl laiko neatsukus dar dabartį stebėsi,
Kokia ji trapi ir jautriai visų pažeidžiama –
Būčiai tesuteikia žaliuojantį ar nykų pavėsį –
Kokia bebūtų savastis – ji šalia – mana.