Atminimas
Pavasaris vėlyvas, neskubus –
Dar šviečia sniego lopiniai korėti.
Sutaną juodą vilkintis žmogus
Išeina jauno sodo apžiūrėti.
Žaliavo pernai šilkmedžiai liauni,
Žiema juos klupdė tarsi tautą caras,
Bet pakilai, žmogau, ir vėl eini...
Po trisdešimt pirmųjų – jau Tatarė.
Trėmimai, kartuvės. O kas dar bus?
Maskolius Lietuvą pavers golgota,
Nes kaimo kalviai tiesino dalgius
Ir sumaniai įtverdavo į kotus.
Už mokslą, knygą, pasakytą žodį –
Dabar be teisės Lietuvon pareiti.
Sunkiu metu teisingą kelią rodė
Tautos ir Dievo tarnas Totoraitis.
- - - - - - - - - - - - - - - - -
Žaliuoja atminty lyg šilkmedis,
Nors kapo ženklo žemėje neliko.
Ir kalba su mumis per šimtmečius
Šis Lietuvos šviesuolis zanavykas.