Netikrais šaukiniais
ir vėl į širdį, 
iš žodžių
išrankiotomis raidėmis.
O dar paklausi,
kodėl neatsakau,
kai vakarai,
į ežerus subyra
saulėlydžiais
perdėtai rausvais.
Kodėl dėlioju mintis
per moteriškai
naivią prizmę,
nekaldama jų lyg
plaktuku man
nepaklusnias vinis?
Neatsakau.
Tik akimis paglostau
žalią Vilnelės vilnį
niekada nemiegančioj nakty.

2017-09-17/18