Nei de javu, nei nuojautų – visai jokių ženklų,
Kuriuos galėčiau ateitį įžvelgti,
Tik pilkos prieblandos, kur kaip raiste klimpstu.
Jausmai ir aistros sugulė į stalčių
Glotniom eilėm lyg mokslo užrašai
It kam svarbu stebėti gyvą širdį.
Paleistas žodi, briedžiu tu grįžai,
Ir ten, prie pakurų, dabar ruošiesi mirti.
Tai kas vertinga liko iš būties?
Rakandai, išdėvos, voratinkliai ir dulkės?
Kur bėgai, žodi? Grįžęs vėl glaudies
Ir sielą mano taikaisi iščiulpti.
O aš tuščia, labai seniai tuščia,
Nes meilės stygius išplėtojo dykrą.
Ką linksma, gera man gali pranešt?
Kas dar prasminga? Kas vertinga, tikra?
Jau, dievaži, dabar nebežinau – 
Nei de javu, nei nuojautos, nei ženklo.
Liepsnoja žodžiai vis skaisčiau, skaisčiau, skaisčiau,
Kol kertėse šešėliai užsilenkia.
Po to sugrįžta buvusi tamsa – 
Lyg nei žmogaus, nei jo jausmų neliko.
Tie užrašai, ugniakure smilkstą,
Vargu paprotins kokį bėdžių kitą.