Net nematai
Net nematai, kaip laikas dingsta.
Vėl kalendorius stipriai paplonėjęs
Ir vėl rugsėjis, voratinkliai vėl draikos vėjy.
Voratinklius išaudęs voras
Ir ant krūmokšnių sukabinęs
Dar šiltą saulės spindulį sugaut mėgina.
Nors greit bus darganos už lango,
Reiks traukt iš spintos kuo šiltesnę skrandą.
Net nematai, kaip laikas dingsta,
Net negirdi, kaip jis tyliu žingsniu išeina.
Nuraškęs dieną tarsi baltą vyšnios žiedą,
Pagrobęs naktį mėnesienos užliūliuotą
Jis stveria rytą. Kažkur prigesusi žvaigždė
Išblėso ir nukrito, kažkur nauja įsižiebė,
Kažkam jau laiko nebeliko,
Kažkas jį švaisto, neskaičiuoja,
O kalendoriaus lapai verčias, verčias...
Bandai dar sustabdyti vakarykštę dieną,
Ten liko žodžiai išsibarstę. Ten tu likai,
Kur niekada negrįši, ten liko tavo neštas kryžius,
Pečius prilenkęs iki žemės ir vėl ištiesinęs,
Ten liko.