Koks vėjuotas šniokštimas nekarpant aistros į žodžius,
Iš esybės tik purtant netramdomą stichišką jėgą.
Dovana debesynų dosni – nesuspėja vanduo gertis, džiūt,
Kai nauja – dar tirštesnė – atbėga, atbėga, atbėga.
Lankstos medžiai ir plyšta, pažyra margi skiautiniai.
Ieškai rūbų šiltų? Ar padės? Liūdesys vaikšto nuogas.
Apsimesiu užmiršus tai, ką priesaikoj man pasakei –
Juk raukaisi lyg būčiau nesaldinta putino uoga.
Spalis. Rykšta jausmai ir į prieblandas brenda mintis.
Mes abudu pavydim aistros nenurimstančiam vėjui.
O žinai, gal gerai, kad neturime ką besakyt – 
Kas svarbiausia aš tau nei rėkiau, nei kuždėjau,
Kai vienatvę šalia tarsi kryžių nešiau.
Kas tikėtų, jog peršti glėbys nuolat tuščias?
Tai už liūdesį saplio daug kartų liūdniau – 
Mus kaip skiautinius vėjas atardė, išskyrė, nupustė.,