Žvelgiant į lubas,
Laikas eina,
Sąžinė miega.
Rodos, gyvenimas nurodo ribas.

Išsišokant ties autizmo sąvoka,
Mes selbiame ribą savą.
Mūsų gyvenimai išsidraikė. 
Viskas iširo, nes niekas mūsų nepalaikė.

Meilė čia bevertė!
Merdėdamas pasaulis kalba...
O mūsų šaknys neprisimena,
Už ką gyvenimą jos tramdo.

Žmogaus pėdsakų neliko,
Tik keista preliudija,
Kad viskas nutiko,
Po kiek laiko surūdija.

Kai visą gyvenimą 
Tiki tuo, tave išduoda.
Kai tau gresia mirtimi,
Pasaulis išskėstomis rankom muojuoja.

Rodo nepasitenkinimą?
Ir kas?
Skeptiški žmonės, kažkada 
Išauš mūsų valanda.

Išgyvendami visą baimę,
Žmonės vis palieka mus.
Taip pat ir aš, taip ir jūs.

Iš ašarų į kraują,
Iš kraujo į randus,
Iš randų į gyvenimą naują.

Bet jis ir vėl dainavo,
Prarėkė visus paučius.
Jis ir vėl dainavo,
Nunuodydamas visus.

Tikriausiai tu to nežinai,
Niekas to nežino.
Tiesiog...
Laimę žmonės sunaikino.