Lietaus ašaros
Ruduo už lango, mano mielas,
ir vėjy supasi naktis gili,
lietus kai ašarom palieja gėlą,
ir jau suprast, kas rauda, negali.
Galbūt neverksiu, mano mielas,
nepraus man skruostų ašara gaili,
kai lapai kris per naktį, dieną,
šalnos dar pirštų lauks žali.
Galbūt skaitysiu rudeninį raštą –
po kojom auksu kris ruduo,
o vėjo gūsio lengvą paštą
man neš pravirkęs lietumi vanduo.
Ruduo tiek ašarų pritaškė,
o man tik būtas ilgesys delnuos...