Rausvas kraštas dangaus,
Saulė teka, žmogau.
Netiesa, tai tik žemė ratu apsisuko.
Nuo aušros lig aušros
Nesustabdomai skrieja
Daugybėj žvaigždžių,
Mes su ja lyg grūdeliai
Aguonų rusvų.
Rytas, paukščiai vėl moja sparnais,
Vėjas supa juos medžių lopšiuos,
Vėl aguonų grūdeliais pabiro.
Kas be medžių, be vėjo lopšinės švelnios,
Be ošimo bangų, be vaivorykšte
Spindinčio lašo, be lietaus atgaivos,
Be perkūnijos, žaibo ugnies,
Kas be meilės šviesos, be tavęs,
Be manęs, kas be mūsų?
Rausvas kraštas dangaus...