nuo gimimo ant smilgos veriu metus
o ta smilga porakart  trūko...
dabar ji sutrumpėjo –
tuoj pasibaigs ir... nebus
tik aš dar veriu
nejausdama rudenio rūko
aš matau kaip paseno mano draugai
vienus ligos prispaudusios laiko
kiti jau išėjo apraudotais keliais
ir neduoda žinios
kokiose pievose jų žirgai laigo
kokiuose šaltiniuose semias jėgų
kaip užimti ar turintys laiko
ar kankina kalnai nežinių bei aistrų
ar tikrai ramybėj paskendo
praeity skausmingos mozaikos
amžius toks – nežinau ko norėti...
dar prašyti kad pailgintų smilgą?
rudenines dienas spalvomis sueiliuoti
kad jos pilkos nepabostų ir neprailgtų
šis ruduo subtiliai nuauksino beržą
nurausvino  svajonę ir įžiebė viltį širdy
tikiu – lapos ir žydės Edeno sodas
kai pasaulį išvys dar viena laukta gėlė
ir tada skaičiuosim gramus
centimetrus  
minutes
džiaugsimės lyginsim kas kur rašyta
liūdesiui vietos  neliks –
jis pavasario polaidy skęs
mano smilga pailgės neprašyta ...