Sulūžo mano vidus. Išprotėjo rankos. Aš bėgu, kaip valingas vaikas, dėl dubenėlio košės, be kurios Dievas jam daugiau pagailėjo. Išaugo medis iš mano plaučių, lapai per burną veržias ir byra žemėn. Iš tokio dusimo taip lyriškai pavėjui jie leidžias. Ryškiai žali, dar visai sveiki, dar galėtų augti. Akys vienos spalvos patapo, viena tik ir mato. Tik dabar supratau, ką reiškia raštai ir kaip apmaudu, supratau tik tada, kai nebematau. Žole pėdos želia, o aš noriu jaust kietą asfaltą. Aš noriu bėgti ir jausti kaulų jungtis kiekvieno nusileidimo ir sąlyčio su žeme metu. O man taip minkšta, taip šlykščiai kutena. Vėjas plaukus į rugiagėles verčia. Negana tų styrančių iš gerklės medžių šakų, kurios laužia mano galvą atgal, dar ir gėlių platus paviršius vėjyje, traukia mane net pasvirti prieš savo bėgimo kryptį. Jaučiu, kaip šlapi delnai apsitraukia oda ir mano pirštai patampa į pulsuojantį kūno gabalą. Prarandu greitį, noriu staugti, noriu mosykuotis ir reikšti savo gyvybę. Manimi teka vanduo, švarus, skaidrus, nuo jo brinksta mano kūnas. Byra juodžemis nuo šlaunų. Ir mano stuburas... tik upės vaga patapęs, leidžia man nejausti skausmo nuo atsilošimo kampo. Aš smengu žemėn. Žolė dengia ir mano blauzdas, pamažu išaugu į medį, didžiulį medį, šalikelėj, su giliausiom šaknim. Lapai nebebyra, priešingai, jų net nenuplėštum, nenupurtytum, ryškūs ryškus, neįtikėtinai sveiki. Gražiausias medis, kokį esu mačius. Tokia tvirtybė taip pat. Jis ir žiemą žaliuos. Jis bus prieš visus nuogas savo grožiu, kokio iki šiol niekas neturėjo.