Dienų aidas
Mano dienos išskrido lyg paukščiai,
Išplasnojo į laiko skrynelę,
Kai kada ją bandau pradaryti,
Taip toli jos išėję į kelią.
Tokios tolimos ir nepasiekiamos
Tarsi žvaigždės dangaus vandenyne.
Jos nusinešė mylimus, artimus,
Taip norėčiau tikėt į šviesos
Okeano platybę.
Ar pažintų mane jie sutikę,
Mano veido visai neregėję?
Ar pažinčiau aš juos? tik iš nuotraukų
Rėmų žiūrėjusius.
Aš lyg kortas dienas vis dėlioju,
Jos be perstojo slenka į priekį,
Kur jos ves, pasakytų būrėja,
Bet aš netikiu burtais,
Tikiu aš likimo kūrėju.
Te likimo valia mane veda
Apšerkšnijusiom gatvėm nuo šalčio.
Aš rymosiu prie degančios žvakės,
Išsilydžiusio šerkšno vis lauksiu.