tam, kam...
Nusviręs jurgino žiedas
Laisto ašarom savo lapus,
Koks aš vienas, vienišas vienas,
Tuoj šalna pakąs paskutinius žiedus.
Stovi klevas, tarytum po mūšio,
Iškedenti, išbarstyti lapai visi,
O tie vėjai, tie rudenio gūsiai,
Niekadėjai laukine dvasia.
Ir žmogus, ir medis, ir paukštis
Perrišti tvarumo gija,
Kažkam lemta per pusę sulūžti,
O kažkam ir išeiti, deja.
Ir tik tas, kas mokės galynėtis
Su rudens dargana ir žiemos šalnomis,
Tam pavasarį lemta žydėti, mylėti
Ir spindėti visom spalvomis.