Auksinis finalas

Ko stveriuosi tavęs
Tarsi skęsčiau, lyg būtumei duburio krantas,
It šviesos spindulys, įsiskverbęs į patirtį aklą?
Laimingieji kažin ar fatališką aistrą supranta,
Nes vienaip ar kitaip jiems Fortūnos medaliai ant kaklo.
Paribiuos per sunku
Tyliai dusti nuo nuo geidžiamo džiaugsmo,
O tada net miražas jusles tarsi stygą prieš grojant įtempia.
Nurašytus metus tarsi skalbinius aikštėje džiaustau,
Nes aš laukiu tavęs lyg Pelenė vidurnakčio šventės.
Atsigęši? Kažin.
Bet išsklido juodi nevilties debesynai,
Aš niūniuoju dainas vien nuo lūkesčio sielos apsalus.
Patyrimai švininiai svajas saldines nunokino — 
Man esi ne bet kas — atsarginės žaidėjos iš ašarų trauktas auksinis finalas.
Nijolena