Adresatai žinomi

Ramunėle, labas.

Įsivaizduoju, kaip pleti akis, patyrusi, kad rašo Pelėda. Seniai privalėjau parašyti, bet Dievas žmogų baudžia visokiausiais būdais. Mane nubaudė taip, kad susitikęs ekūrybiečius, gėda būtų žiūrėti į akis – visi jų adresai dingo lyg pekla juos būtų sudeginusi. Žinoma, ir Tavo. Bet tik dabar suprantu, kad pekla ne kur, o manyje. Senatvė gilyn, o atmintis trumpyn. Uždėjau juos už PIVAŠIŪNŲ ŠV. MARIJOS NULIŪDUSIŲJŲ PAGUODOS paveikslo ir užmiršau. Nesijuok, Ramunėle, nes manęs ir skaidriausias juokas nepralinksmins. Gėda. O ką ir kaip pasakyti kitiems – Ramunei, Medžiui, Princesei, Kaimynui? Žemaitukei, Barabui, Giedrei, Sodininkui... Žinai juk, kiek daug ten, eKūryboje, mano sielai yra mielų, pagarbių žmonių.
Bet dabar, kad neužmirščiau, skubu parašyti apie tai, kas parūpo skaitant Tavo eilėraštį. Tikriausiai jau esi
užmiršusi jį, kurio pavadinimo neatsimenu, bet pirmo jo posmo pirmoji eilutė: „aš būsiu tavo šulinys“.
Dieve mano, iš kur toks noras būti šuliniu?
Bet aš apie ką kitą. Kai šulinių vanduo nesemiamas, kai nėra kam jo semti, jis prarūgsta. Iš šulinių sklinda dvokas. Galbūt prisimeni šulinį, kuri Tau rodžiau Motinos gimtinėje? Dabar, kai sodyba ištuštėjo, smarvė sklinda iš jo kaip iš balos. Ir vanduo panašus į balos vandenį – surūdijęs, rudas.
Bet kuo dėtas eilėraštis, kad taip yra?
Dažnai niūniuoju visą eilėraščio posmą, paryškindamas TIK (Tik semk, nes  jeigu taip nebus, ir šulinio vanduo prarūgs).
„aš būsiu tavo šulinys –
iš jo TIK semk,
o kai ištrokši, godžiai
mane gerk“.
Šuliniui, o ir žmogui, turbūt būtų sveikiau, jeigu iš jo gertume nelaukdami troškulio.
Manau, kad supranti, kodėl taip aukštai kilstelėjau žodelį TIK.
Maniau ir vis dar taip linkęs galvoti, kad dažnai eilėraščiai pasmerkiami vien todėl, kad jie neperskaitomi taip, kaip juos reikėtų perskaityti. Tai seniai žinoma, bet kažkodėl dėl to visuomet būna kaltas poetas ir jo eilėraštis, bet tik ne skaitytojas. Gerus eilėraščius, tokius kaip šis, perskaityti labai sunku. Manęs greiti kūrinio komentarai neįtikina pripažinti, kad jų autoriai pažino kūrinį. Ir man atrodo, kad kaip reikia neperskaičius posme TIK, svarbiausioji jo mintis lieka pažeminta.    
O ką reiškia, sakysim:
„aš būsiu tavo laukas –
tu tik jį suark,
jei derlius neužaugs
mane išbark“
Ne visuomet, Ramunėle, kaltas laukas, net jeigu jis ir labai gerai suartas, kad derlius neužauga. Todėl, mano galva, šitame ketureilyje TIK ne toks svarbus. Užtai kaip drąsu prisiimti atsakomybę už tai, ko norima, kad būtų.
Aplinkui mano Šklėrių sodžių jau užaugo miškas, ir laukas neliko išsaugotas. Pavasaris ateina ir čia, bet vyturiai negieda. O dabar žiema, ir nors vilku stauk – taip čia vieniša. Gerai dar, kad Pivašiūnų šv. Marija sugrąžino adresus, ir jau galiu tikėtis, kad būsiu išgirstas. Suprantu, jog lauki, kad padeklamuočiau dar kitus tris eilėraščio posmus, bet, Ramunėle, seneliams, kaip ir vaikučiams laikas miegoti. Ir jeigu sapnuosiu, tai norėčiau, kad susapnuočiau trečią:
„aš būsiu tavo medis –
tu tik pasodink
ir prižiūrėk gerai,
nuo vėjų gink.“
Šis darbas Dzūkijos šiliniams geriausiai žinomas, todėl tikėtina, kad jį galiu padaryti irgi geriausiai. O jeigu pasigestum kitų dviejų eilėraščio posmų, tai rašyk. Neturėčiau jų pradanginti, nors garantijų nėra.    
Sapnuok, Ramunėle, ir Tu, tik ne tą, paskutinį.
                                                                  **************
P.S: Su gimtadieniu. Ko geriausio Tau linki Pranas iš Šklėrių. Linkėjimai nuo pušelės-Ramunėlės...
Pelėda