Gal tu žinai

Gal tu žinai, 
Iš kur kupėti geidžiančio esybės sklidinumo šėlas?
Jisai pralaužęs išnešioja vienišystės ižą,
Lukštus nuo pumpuro rugsėjyje nukėlė
Ir tu eini – net ugnį skelia vyžos,
Be priežasties  – 
Kaip seno bato nosis – 
Praplyšta lūpos šypsenai svajingai
Ir juoką džiugesio paslėpdamas
Tu kosti –
Į seną kūną jaunas jausmas sklinda.
Ar gali būti?
Tenka įsižnybti.
Ne, tai ne sapnas. 
Dieve, tai – ne sapnas!
Akių gelmėj keista šviesa matyti.
Užgirsta kurčias, pastebi net aklas,
Jog ten, gelmėj, po žilo plauko aura,
Kažkas aistringu ulbesiu sukruto,
Nei sąnarys, anei raumuo beskauda,
Kai spaly atmeni tai, kas gegužy būta.
Nektaro upės?
Ne, tik vienas lašas,
O ir tas pats tirštai druska pasūdytas,
Tačiau prie sielos kitą sielą neša
Taip, kad subyra užtvankos bei kliūtys.
Nijolena