Kuo dalinsiuos dabar su tavim?
Išperšėjusiu ulbesio ilgesiu?
Vienkartiniais geismais paryčių miglinuos duburiuos?
Atradimais džiugiais, 
Kad žinau, kaip dvejonės žvarbumą atšildyti,
Nes į tavo gelmes it lietus rudeninis geriuos.
Gal lipdysim paukščius
Iš vienatvėj išminkyto molio?
Akmenėja liežuviai, jie jausmo nedrįs išpažint.
Kuo dalinsiuos dabar,
Kai žemiau, negu žemė nupuoliau,
Kai esu atvira atkakliausio žiemkenčio šaknims?
Turi būti kažkas, 
Kas galėtų mus dailiai susiūti
Be randų, be šašų. Juk užgijo karti patirtis.
Kuo dalinsiuos dabar,
Kai baigiu sunešiot sunkią būtį?
Dalinuos su tavim,
Kas dar liko — šventa kibirkštim.
Daug kas juoksis iš to, kaip pragydo molinės švilpynės,
Ūžaus vėjai nakty, molinukų giesmes jie užgoš.
Aš išeisiu rami —
Laimės giesmę perpus padalinus
Ir tikiuos, jog ir tu
It sulotekio sklidinas jos.